- dykuonis
- dykuonìs scom. (3b) išdykėlis, nedorėlis: Toks dykuonìs išsirado ir daužo dabar vaikus! Grg. Tokia buvo dykuonìs, pasileidusi, liuob keiks Plt. Dykuonìs, dėl ko neiti (neini), ko uidinys! KlvrŽ. Dỹkuonys tie vaikai – prikreikė šiaudų pilną kiemą Sd. | Dykuonèsnis buvai namie Grz.
Dictionary of the Lithuanian Language.
